Get the latest updates in your inbox and sign up for more info!
The children’s rhyme about the coronavirus Is There Something in the Air? (Che cos’è che in aria vola?), written by Roberto Piumini, one of Italy’s most beloved children’s authors, has been translated into Lithuanian by Julius Keleras.
Julius Keleras was born in Vilnius, Lithuania (1961). Poet, writer, children’s literature writer, playwright, translator, photo artist. Graduated from J. Tallat-Kelpsa Conservatory, Vilnius University (BA), UIC (MA) in the USA, 1992. From 1996 to 2000, represented the Lithuanian PEN center at the PEN international congress. Since 1992, has published fourteen poetry books. Poetry was translated into Portuguese, Slovak, Hungarian, Bulgarian, Swedish, Polish, Latvian, Georgian, Check, Slovak, Italian, Maltese, Spanish, Japanese, Arab languages; poems were published in magazines and anthologies of these countries. Participated in numerous international poetry festivals: Minsk (Belarus, 2014), Medellin (Colombia, 2013), Warsaw (2011), Moscow (2011), Sant Petersburg (2011), Riga (Latvija), Medana (Slovenia), Visby (Sweden), etc.
Kas čia vyksta? Kas čia vyksta!
Tu neini net į mokyklą!
Ir visi tokie sutrikę.
Gal pasikalbėkim, vyre?
Virusas aure karūną dėvi,
nors jis nei karalius, nei žmogus –
gal tegul keliauja po paraliais,
jeigu šitaip gąsdina visus.
Piktadarys, visai mažytis,
bet jei norėtum pamatyti,
reikėtų gauti mikroskopą
ir atidžiai apsidairyti.
Nuodus jis skleidžia pasislėpęs
ir niekas net nemato jo.
Gali susirgti net įkvėpęs
ar pavojingai užsikrėst.
Mes jo nematom ir negirdim,
o juk tipena jis aplink,
negeras, piktas, juodas dėdė
ir nori mus visus sutrint.
Todėl mes turim susitelkti
ir karą jam paskelbt iškart –
nuvyt nenaudėlį nuo vartų,
neleisti jam apsigyvent.
Jei čiaudėti labai tau noris,
pakelki ranką ir rankovėn
sau čiaudėki kiek nori vaike,
arba į savo kepuraitę.
O jei į kiemą tu išeisi
ir su draugu šiek tiek pažaisi,
sugrįžęs nusiplauk rankas
kiekvienąkart, kiekvienąkart.
Muiluoki, trinki, negailėki
vandens, o jau po to nusausink
rankas su rankšluosčiu didžiausiu,
kad virusas iš baimės spiegtų.
O kai mama su tėčiu grįš,
atidaryk plačiai duris
ir paprašyk, kad jie abu
rankas nuplautų su muilu.
Neliesk akių, burnos, nei nosies,
nes virusas kažkur čia sklaidos
ir nori mums įkast visiems,
todėl nereikia būt akliems.
Neliesk akių, o jei sutiksi ką,
Iš tolo sveikinkis, pamok ranka,
Šypsokis, kalbink, neprieik arti,
Ir prisimink – tas piktas dėdė netoli.
Neapkabinki nieko, nebučiuok,
kol virusas aplink klajos,
o jau paskui galėsi atsigriebti
ir glėbesčiuot visus, kiek tik norėsi.
Žinok, tie žmonės gatvėse su kaukėm,
Ne vagys, ne plėšikai – jie tik laukia,
Kol virusas bjaurus nustos ore
Sklaidytis ir sargdint visus galų gale.
Tos kaukės saugo mus – tave, kiekvieną –
kad kosulys, jei kiltų, trenktųsi
Į drobės sieną ir nebebūtų
pavojingas niekam čia.
Piktadarys nematomas kol skraido,
mums reikia būtinai uždengti veidą
ir nekeliauti niekur, likti namuose,
kol ta bjaurybė liausis šėlt ore.
„Aš lieku namuose“ turi sakyti,
nes ir mokyklos visos uždarytos,
kol viruso pavojus nesibaigs
ir vėl galėsi su draugais tu žaist.
Dabar visi jau saugūs namuose –
draugai ir draugės, kiekviena šeima
juk gali pasirodyt tavo ekrane
visai arti, visai visai šalia.
Gali jiems pasakyti tai, ką nori,
gali juos pamatyti – jie tvirtovėj
saugioj ten laukia savo valandos,
kai šmikis tas pames karūną, išgaruos.
Juk žodžiai mūsų mylimiems
yra svarbiausia dovana, o ją
įteik dabar visiems nelaukdamas,
kol dings tas virusas su blogio karūna.
Tas piktas dėdė, bus jis nugalėtas,
neliks jam žemėje menkiausios vietos
ir jo netikusi, skylėta karūna
kanalizacijos bus iškilmingai nuplauta.
Ir jau netrukus eisi į mokyklą,
ir žmonės juoksis, ir žaliuos vėl miškas,
ir vėl pasaulis, draugiškas ir mielas,
tave sutiks, sutiks, kaip ir anksčiau, kasdieną.
